Petras Bartkus-Žadgaila

(1921-1949)

1949-ųjų vasario 16-osios Deklaracijos signataras, partizanų majoras Petras Bartkus-Žadgaila gimė 1925 m. gegužės 30 d. Raseinių apskrities Pakapurnio kaime.

1941 m. tik prasidėjus karui P. Bartkus kartu su vyresniais bendramoksliais buvo suimtas už nelegalios spaudos platinimą, tačiau po kelių dienų paleistas, nes buvo dar nepilnametis. Frontui nuslinkus į rytus, tų pačių metų rudenį P. Bartkus įstojo į Kauno aukštesniąją technikos mokyklą. 1942 m., būdamas studentas, Kaune įsitraukė į rezistencinę kovą, priklausė Lietuvos Laisvės Armijos organizacijai (LLA).

1943 m. mokėsi sklandytojų kursuose, tačiau jų nebaigė, nes visas jėgas skyrė organizacinei pogrindžio veiklai.1943 m. P. Bartkus LLA būrius organizavo ir savo tėviškėje, Pakapurnio kaime. Jis turėjo tvirtą autoritetą tarp kaimo jaunuomenės, kurie jo patriotizmo idėjų įkvėpti įsitraukė į laisvės kovą.

1944 metais, prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, P. Bartkus subūrė Raseinių apskrities partizanus, dirbo Kęstučio apygardos štabe. Partizanų gretose P. Bartkus turėjęs šiuos slapyvardžius: Dargis, Martynas, Sąžinė, Žiemkentis, Alkupėnas, Žadgaila.

Yra duomenų, kad būtent P.Bartkus dar 1945 metais įkalbėjo būsimąjį Lietuvos partizanų vadą Joną Žemaitį stoti į laisvės kovotojų gretas bei imtis vadovauti Raseinių krašto partizanų junginiams.

Jau būdamas Kęstučio apygardos Organizacinio skyriaus viršininku, rūpinosi žemesniųjų partizanų grandžių centralizavimu. 1947 m. gegužės 28 d. BDPS prezidiumo pirmininko nutarimu P. Bartkui-Žadgailai suteiktas Laisvės kovotojo partizanų majoro laipsnis.

Pogrindžio centralizavimo planus jau 1947 m. vasarą Jonas Žemaitis rengė kartu su Kęstučio apygardos Organizacinio skyriaus viršininku P. Bartkumi-Žadgaila. Vyriausiosios Lietuvos partizanų vadovybės būstinę buvo numatyta įkurti Šiaulių – Radviliškio apylinkėse. Šias vietoves partizanų vadai pasirinko dėl komunikacijos atžvilgiu patogios padėties. Žadgaila čia atvyko 1947 m. vasarą ir iki ateinančių metų vidurio buvo įpareigotas paruošti sąlygas apgyvendinti vyriausios partizanų vadovybės narius.

1947 m. lapkričio mėn. Kęstučio apygardos vado Jono Žemaičio pavedimu jis organizavo naują – Prisikėlimo – apygardą, kuri buvo įkurta 1948 m. vasarą. Jis ir buvo paskirtas pirmuoju šios apygardos vadu.

Dirbdamas šiose pareigose didžiulį dėmesį P. Bartkus skyrė partizaninės kovos metodų ir taktikos tobulinimui, kovotojų mokymams ir drausmės stiprinimui. Būriuose trūko žemesnio rango vadų, todėl apygardos vado P. Bartkaus iniciatyva buvo nutarta organizuoti kuopų vadų kursus. Apygardos vado rūpesčiu, partizanų ryšininkė gydytoja Rožė Jankevičiūtė-Migla ne tik gydė sužeistuosius, bet ir mokė kovotojus teikti pirmąją pagalbą, skaitė paskaitas partizanams apie karo sanitarijos ypatumus. Savo prisiminimuose ryšininkė partizanų vadą P. Bartkų-Žadgailą apibūdina kaip be galo ištvermingą ir pasišventusį kovotoją.

Tęsiant vienijimo darbą buvo sukurtas naujas laikinas organizacinis vienetas – Vieninga Laisvės kovos sąjūdžio organizacija (VLKSO), sujungusi dalį Lietuvos partizanų. 1948 m. birželio 20 dieną partizanų vadas J. Žemaitis išleido VLKSO įsakymą Nr. 1. Jis buvo išsiuntinėtas visų trijų Lietuvos partizanų sričių vadams. 1948 m. liepą Žemaitis išvyko į naują veikimo rajoną, o liepos 27 dieną Dukto miške jis susitiko su Prisikėlimo apygardos vadovybe. Čia naujuoju apygardos vadu paskyrė Leonardą Grigonį-Užpalį, o buvusį vadą P. Bartkų-Žadgailą – VLKSO štabo Organizacinio skyriaus viršininku.

P. Bartkus rašė eilėraščius, skelbė partizanų spaudoje Alkupėno slapyvardžiu, taip pat pogrindžio spaudoje publikavo analitinius straipsnius, kuriuose dažniausiai gvildendavo partizanų centralizacijos bei būsimos atkurtos Lietuvos valstybės reikalus.

Dalyvavo 1949 m. vasario mėn. visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kur buvo paskirtas LLKS Tarybos prezidiumo sekretoriumi.

1949 m. vasario 2–22 d. buvo sušauktas Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kuriame dalyvavo atstovai iš visos Lietuvos. Vasario 2–10 d. vyko pasitarimai. Vasario 10 d. Šiaulių apskr. (dabar – Radviliškio r.) Minaičių k. Stanislovo Mikniaus sodyboje įrengtame Prisikėlimo apygardos vado Leonardo Grigonio-Užpalio bunkeryje prasidėjo darbas. Jau pirmame posėdyje buvo nutarta Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo organizaciją pavadinti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiu (LLKS). Kituose posėdžiuose buvo sudaryta LLKS vadovybė, svarstoma sąjūdžio politinė programa, ginkluotojo pasipriešinimo programa, taktika, sąjūdžio politinė, ideologinė, organizacinė ir kita veikla, LLKS statutas, partizanų uniformos, pareigų ir laipsnių ženklai ir kt. Priimti kreipimaisi į sąjūdžio dalyvius ir kitus Lietuvos gyventojus.

Tačiau svarbiausias tuomet parengtas dokumentas – tai 1949 m. vasario 16 d. LLKS Tarybos posėdyje priimta Deklaracija, kurią pasirašė aštuoni posėdžio dalyviai: LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas ir LLKS Tarybos nariai Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Juozas Šibaila-Merainis, Bronius Liesys-Naktis, Leonardas Grigonis-Užpalis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Petras Bartkus-Žadgaila.

Deklaracija kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino LLKS kaip visuotinio organizuoto ginkluotojo pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje. Lietuvos Respublikos Seimas, įvertindamas LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui, 1999 m. sausio 12 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą dėl Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos, kuris nustatė šio dokumento statusą Lietuvos Respublikos teisės sistemoje, pripažino kaip Lietuvos valstybės tęstinumui reikšmingą teisės aktą.

1949 m. rugpjūčio 13-osios naktį Petras Bartkus-Žadgaila, Bronius Liesis-Naktis, Vytautas Šniuolis-Svajūnas, Viktoras Šniuolis-Vitvytis ir Laurynas Mingilas-Džiugas atkeliavo į Užpelkių mišką (dabar Radviliškio r.). Ten jų jau laukė keturi Prisikėlimo apygardos partizanai. Tuomet stovykloje budėjusiam Viktorui Šniuoliui bekalbant su atėjusiu ryšininku, mišką ėmė supti MVD kariuomenė. Nelygiose kautynėse žuvo P. Bartkus-Žadgaila, B. Liesis-Naktis, V. Šniuolis-Svajūnas ir partizanai Girėnas bei Aitvariukas (vardai ir pavardės nežinomi). Sąjūdis neteko išskirtinių asmenybių – patyrusių kovotojų, poetų, nuo pat sovietinės okupacijos pradžios įsitraukusių į laisvės kovą.

Po mirties P. Bartkui-Žadgailai suteiktas Laisvės kovotojo karžygio garbės vardas. 1997 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jam suteiktas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (po mirties), o 1998 m. gegužės 19 d. – pulkininko laipsnis (po mirties).

Parengta pagal LGGRTC ir www.bernardinai.lt informaciją