Leonardas Grigonis-Užpalis

(1908-1950)

Leonardas Grigonis gimė 1908 m. Rokiškio vls. Pužonių k. Baigęs mokslus, nuo 1931 m. iki 1944 m., su trumpa pertrauka 1941 m. vasarą, kai teko slapstytis nuo bolševikų (1941 m. birželio mėn. į Sibirą buvo ištremta L. Grigonio motina), mokytojavo Sėlynės pradinėje mokykloje. 1939-aisiais, sudegus mokyklai, rūpinosi naujos mokyklos statyba. Vokiečių okupacijos metu statybai trūko lėšų. L. Grigonis kreipdavosi į įvairias žinybas, o negavęs dažnai pridėdavo iš savo kišenės. Kol nebuvo mokyklos, vaikai mokėsi pas ūkininkus ir mokytojo namuose.

Sėlynėje L. Grigonis ne tik mokytojavo. Jis buvo ir kaimo šaulių būrio vadas, Rokiškio apsk. Šaulių rinktinės komiteto narys. Net kaimui, kuris turėjo nelietuvišką pavadinimą Litviniškis, jis parinko skambų Sėlynės vardą. Patriotizmo pavyzdžiu tapo jo tolesnis gyvenimo kelias.

1944 m., artėjant antrajai sovietinei okupacijai, Leonardas Grigonis pasitraukė į Šiaulių apskritį, kur įsijungė į partizaninį judėjimą. Jis buvo Šiaulių–Radviliškio apylinkėse veikusios Vytauto Didžiojo rinktinės štabo viršininkas, vėliau – Prisikėlimo apygardos vadas. L. Grigonio bunkeryje, įrengtame Minaičių k. po Stasio Mikniaus klėtimi, 1949 m. vasario mėn. įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Jo metu pasirašyta Vasario 16-osios Deklaracija, kuria patvirtinta, kad galutinis partizanų kovos tikslas – Lietuvos parlamentinės respublikos atkūrimas; Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio organizacija pavadinta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiu, patvirtintas Statutas. L. Grigonis prisidėjo rengiant LLKS politinę deklaraciją, statutą. Jonas Žemaitis, LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas, labai vertino tarybos narius L. Grigonį ir Juozą Šibailą – mokytojus, tos pačios kartos žmones, suprantančius kitą iš pusės žodžio.

1950 m. gegužės 30 d. LLKS tarybos prezidiumo pirmininko aktu L. Grigoniui suteiktas partizanų pulkininko leitenanto laipsnis.

1950 m. L. Grigonis sirguliavo. Jam reikėjo medikamentų ir bent šiokios tokios priežiūros. Vaistų į bunkerį atnešdavo ryšininkė Marytė Pranevičiūtė. 1950 m. birželio 6 d. čekistų suimta ir neva „išlaisvinta“ ir ištardyta specialiosios grupės – partizanais apsimetusių čekistų, ji prisipažino esanti partizanų vyriausiosios vadovybės ryšių įgaliotinė ir žinanti L. Grigonio bunkerio vietą. Po daugiau kaip mėnesį trukusių psichologinio poveikio priemonių ryšininkė palūžo. 1950 m. liepos 22 d. ji nuvedė čekistus į Ariogalos vls. Daugėliškių miške eigulio Juozo Bersėno eiguvoje buvusį L. Grigonio bunkerį, kuriame po įnirtingo pasipriešinimo žuvo antrasis Prisikėlimo apygardos vadas Leonardas Grigonis-Užpalis ir Maironio rinktinės kovotojai Aleksas Meškauskas-Elytė, Paulius, Juozas Tomkus-Gabrys, Vytautas Kuzmickas-Sakaliukas ir partizanas slapyvardžiu Banga (pavardė nežinoma).

1997 m. spalio mėn. buvęs partizanų ryšininkas Albinas Kęstutis Bersėnas netoli susprogdinto L. Grigonio bunkerio surado Prisikėlimo štabo archyvo likučius, kuriuos perdavė Genocido aukų muziejui. Nors dokumentai visiškai sunykę, išlikusi metalinė kapsulė – lyg tos baisios žūties dienos aidas – dabar eksponuojama keičiamų parodų salėje.

Kaip pasakoja buvęs ryšininkas, 1948 m., įsikūrus Prisikėlimo apygardai, netoliese Marcinkiškių vienkiemio buvo įkurtas Prisikėlimo apygardos štabo bunkeris, kuriame dirbo Petras Bartkus-Žadgaila. Žadgaila itin skrupulingai laikėsi konspiracijos, jo bunkerio vietą žinojo tik rėmėjų Bersėnų šeima, tą bunkerį ir padėjusi iškasti bei vienintelė ryšininkė Elvyra Pliupelytė. Po Bartkaus žūties 1949 m. vasarą apygardai ėmėsi vadovauti L. Grigonis. Nepaisydamas rėmėjų ir bunkerio laikytojų Bersėnų šeimos ir apsaugos būrio vado Alekso Meškausko-Elytės prieštaravimų, L. Grigonis bunkerio vietą parodė ryšininkei Marytei Pranevičiūtei.

Žiemą iš 1949 m. į 1950 m. L. Grigonis buvo stipriai peršalęs, sirgo plaučių uždegimu, jam buvo reikalingas rimtas gydymas. 1950 m. pavasarį savaitę bunkeryje jį gydė, leido vaistus ryšininkė Marytė Pranevičiūtė. Po savaitės ryšininkė išvyko.

„Gandai, kad M. Pranevičiūtė buvo suimta pasiekė ir mus, bet L. Grigonis, tų gandų nesureikšmino ir bunkerio neapleido, – pasakoja A. K. Bersėnas. – 1950 m. liepą bunkeryje buvo šeši partizanai – apygardos vadas ir jo apsaugos kuopos – Elytės būrio kovotojai. Iš vakaro, liepos 21 d., į mūsų sodybą dar buvo atėję A. Meškauskas-Elytė ir Juozas Tomkus-Gabrys. Mama sutaisė vakarienę, o aš kartu su partizanais nuėjau iki bunkerio, kur visi kartu pavakarieniavome. Namo grįžau apie pirmą nakties. O penktą valandą ryto, jau buvo šviesu, visus pažadino specifiškai priešus aplojantis mūsų šuo. Pamatėme, kad sodyba supama, bet mums tai buvo įprastas dalykas, nes gyvenome tokiame kampe – Pernaravos, Čekiškės ir Ariogalos valsčių sankirtoje, – kur šių valsčių stribai stalčiuose „ieškodavo“ partizanų gana dažnai. Paklausė ar aš esu Kęstutis ir iš karto uždėjo antrankius, apieškojo ir pradėjo tardyti, klausinėti, kur bunkeris. Kai parodė schemą, kur buvo nubraižyta situacija ir pažymėta bunkerio vieta, supratau, kad kažką jie jau tikrai žino. Buvo pažymėtas upeliukas ir ant jo kranto esantis bunkeris. O tada jie, manau, kad netyčia, pasakė ir ryšininkės M. Pranevičiūtės vartotą slaptažodį: „Ar šiame upelyje yra žuvų?“ Supratau, kad ryšininkė bus davusi kažkokius parodymus. Bet nežinia, kokius. Ėmė mane varyti upelio link. Vis sukosi mintis, kaip duoti kokį nors signalą, pažadinti vyrus… Vedžiau į kitą vietą, bet jie žinojo, kad vedu ne ten… Gavau į kuprą, vedžiau į kitą vietą Gynevės upelio link. Bet jie jau ir patys susiorientavo nubraižytoje schemoje ir aplinkoje. Tada jau jie mane vedė. Pirmiausia bunkerį apsupo plačiu 200 metrų žiedu, pasistatė radijo stotelę. Eilinių stribų nebesimatė – tik aukšti kariškiai. Bet tikslios bunkerio vietos dar nebuvo radę, o aš, kad ir daužomas, jos nerodžiau. Tada kariškiai ėmė kalbėtis, kad reikia atvesti tą žmogų. Atvedė gražiai civiliai aprengtą stribą Vaitkų Adolfą, vaidinantį neva daug žinantį. Jis man ėmė prikaišioti, neva matęs, kaip aš einu bunkerio link su partizanais. „Tai ko tada, kai matei, nieko nesiėmei“, – atrėžiau. Visa tai buvo spektaklis, kad niekas neįtartų ryšininkės M. Pranevičiūtės. Staiga nuaidėjo didelis sprogimas. Pasirodo, kad šioje operacijoje vis dėlto buvo naudojama ir M. Pranevičiūtė, kuri, kol mane tardė, parodė tikslią bunkerio vietą. Veido nemačiau, bet aiškiai matėsi, kad buvo vedama palapinsiauste apmuturiuota moteris. Po pirmo didelio sprogimo nuaidėjo dar keli mažesni ir prasidėjo didžiulis šaudymas, nes pirmuoju sprogdinimu kareiviai nepataikė tiesiai į bunkerio dangtį. Apsaugos būrio vadas A. Meškauskas-Elytė dar spėjo iššokti iš bunkerio ir bandė prasiveržti, bet tuoj pat buvo pakirstas kulkosvaidžio serijos. Kiti žuvo bunkeryje. Sunku dabar pasakyti, ar patys nusišovė, ar buvo nukauti. Privedė mane prie bunkerio, atrišo rankas ir liepė lįsti vidun, traukti į viršų partizanų kūnus. O iš vidaus dar girdėjosi dejonės. Lįsti į bunkerį atsisakiau, nes visada yra tikimybė, kad sužeisti partizanai į kiekvieną, lendantį vidun, paleis seriją, bet buvau pro išsprogdintą skylę tiesiog įstumtas žemyn. Apygardos vadas L. Grigonis buvo susmukęs palei bunkerio angą, kairiame smilkinyje žiojėjo žaizda. Vienintelis „Nemunėlis“-Zinius Juozas buvo gyvas – sėdėjo užsimerkęs, visiškai nesiorientuodamas ir nesuvokdamas, kas vyksta aplinkui. Ištrauktas į paviršių, įkvėpęs gaivaus oro šiek tiek atsigavo ir pro dantis iškošė: „Rupūžės.“ Ir neteko sąmonės. Kiek tolėliau nuo bunkerio, šalia upelio, gulėjo negyvas A. Meškauskas-Elytė kulkų suvarpyta nugara. Atrodo, kad nedaug truko ir jis būtų pasiekęs krūmus, kurių priedangoje gal ir būtų pavykę prasiveržti. Kitų partizanų sužeidimų neįsidėmėjau, nes bunkeryje buvo tamsu, pilna dūmų, tvyrojo žemės, kraujo ir žibalo tvaikas. […] Kai partizanų kūnai iš bunkerio buvo ištraukti, į vidų kaip varnai sušoko stribai, ėmė po jį naršyti, kažko ieškoti. Bunkeryje buvo talpa žibalo valgiui pasišildyti ir nemaža talpa benzino, kuriuo kartkartėmis partizanai apdegindavo bunkerio sienas, kad nesiveistų pelėsiai. Matyt, susišaudymo metu tos talpos buvo peršautos, žibalas ir benzinas išsipylė. O stribai, nusprendę pasišviesti, brūkštelėjo degtuką… Ir vėl sprogimas – iš bunkerio į viršų ėmė kabarotis degantys stribai. Cypė ir rėkė kaip velniai… Maniau, kad mane sudraskys jie iš pasiutimo, nes ėmė kaltinti, kad aš, būdamas bunkeryje, tyčia išpyliau benziną. Negaliu daugiau papasakoti, kuo viskas baigėsi – man vėl už nugaros surakino rankas ir įmetė į puspriekabę.

Ir mane, ir žuvusių partizanų kūnus nuvežė į Kauno kalėjimą. Buvau atvestas į kiemą atpažinti partizanų lavonų. Panašu, kad žuvusius partizanus saugumiečiai norėjo fotografuoti prie bunkerio, nes jau buvo pradėję jų kūnus „rikiuoti“ fotografijai, bet po to, kai stribai pasikūrė bunkeryje, visus greitai vežė į Kauną.“

1950 m. lapkričio 23 d. L. Grigonis buvo apdovanotas I ir II laipsnio Laisvės Kovos Kryžiais (po mirties). 1998 m. gegužės 19 d. LR Prezidento dekretu jam suteiktas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (po mirties).

Parengta pagal LGGRTC ir www.bernardinai.lt informaciją