Alfonsas Gasiūnas-Gandis

(1919-1947)

Alfonsas Gasiūnas-Gandis, kilęs iš Mažučių kaimo (Juodupės valsčiaus), iškilus rezistencinės kovos Rokiškio krašte dalyvis. Išėjęs pas partizanus į Paduobio mišką ir išvien veikęs su būrio vadu Juozu Kuveikiu, greitai pats suformuoja partizanų būrį, su kuriuo po Paduobio šukavimo pereina į Apūniškio ir Plunksnočių miškus ir kontroliuoja didelę teritoriją.

Alfonsas lankė Aleknų kaimo pradžios mokyklą, mokėsi Rokiškio gimnazijoje, o 1939 metais išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Tarnaujant kariuomenėje, į Lietuvą atėjo ir Raudonoji armija, į jos gretas buvo įjungta ir Lietuvos kariuomenė. Gasiūnui teko tarnauti ir sovietų armijoje, bet prasidėjus karui pasitraukė iš Pabradės poligono ir gyvas ir sveikas grįžo į tėviškę. Vokiečių okupacijos metus praleido gimtinėje, o artėjant raudonarmiečiams išėjo į mišką, nes bolševikai pradėjo žudyti vietos lietuvius: „vieną dieną į Rokiškio Švento Mato bažnyčią buvo įnešta devyniolika karstų“.

Nuo 1946 m. vasaros A. Gasiūnas aktyviai prisideda prie rezistentų centralizacijos. Po įvykdytų ypač drąsių kovos veiksmų jis tapo vienu reikšmingiausių partizanų vadų Rokiškio apskrityje.

1946 metų pabaigoje – 1947 metų pradžioje Gandis vadovavo nedideliam partizanų būreliui, o kagėbistai partizanus persekiojo dideliais būriais. 1946 metų vėlų rudenį Gandis buvo sunkiai sužeistas. Jį nuvežė į Pablizgę, Akmenių kaimą, į Navikų name įrengtą slėptuvę, kur rūsyje po kamaros grindimis rūsyje jis išgulėjo apie keturis mėnesius. 1947 m. kovo 15 d. jie buvo išduoti, apsupti ir visi keturi partizanai kartu su vadu Gandžiu žuvo.

„Vėliau kiti pasakotojai sakė: „Naktį žmonės iš tų duobių išmetė buvusių partizanų kūnus ir palaidojo Steponių miške. Taip buvo palaidotas ir Alfonsas Gasiūnas – rokiškėnų Gandis“.

Partizanų žūtis Pablizgėje – gražiausios, kilniausios ir prasmingiausios mirties – mirties karo lauke pavyzdys.